Apie mikčiojimą
Mikčiojimas – tai normalaus kalbos sklandumo ir ritmiškumo sutrikimas. Kartu tai sudėtinga psichologinė kalbėjimo ir bendravimo problema. Mat, kalbėjimas – bendravimo pagrindas ir priemonė.
Manoma, kad pasaulyje yra apie 1-2 proc. mikčiojančių suaugusių žmonių, o vaikų tarpe mikčiojimas paplitęs dar dažniau. Beje, berniukai užsikerta 4 kartus dažniau nei mergaitės.
Nepaisant daugelio mokslinių tyrimų, mikčiojimo mechanizmas nėra iki galo aiškus. Šiuo metu vyrauja teorijos, siejančios mikčiojimo atsiradimą su neurofiziologinių procesų sutrikimu. Svarbus paveldėjimo faktorius, taip pat ilgalaikės įtampos ar stresai, staigios psichinės traumos, biocheminių procesų smegenyse pakitimai.
Dažniausiai vaikai pradeda mikčioti apie 2-4 gyvenimo metus. Šis periodas – tai intensyvus nervų sistemos ir rišliosios kalbos vystymosi laikotarpis. Absoliučiai daugumai vaikų šis sutrikimas yra laikinas ir natūraliai išnykstantis. Tačiau tam tikrai daliai vaikų jis, deja, tampa nuolatinis arba kartojasi periodiškai ( „banguota“ eiga).
Švelniai mikčiojantis vaikas garsus pakartoja daugiau nei 2 kartus, stebimi ir garsų pratęsimai, raumenų aplink burną įtampa. Gali keistis balso aukštumas, trūkčioti kvėpavimas.
Sunkiau mikčiojantis vaikas kenčia nuo ilgesnių nei 1 s garsų pratęsimų, užsikirtimai užima daugiau nei 10 procentų viso kalbėjimo apimties. Dažnai atsiranda lydimųjų judesių – trepsėjimas koja, veido, akių tikai. Tokie vaikai turi ir vidinės įtampos požymių – jie jaudinasi, rausta, prakaituoja, ima šnabždėti, dengtis burnytę rankomis ir pan.
Pagalba tokiems vaikams parenkama pagal amžių.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams – individualūs logopedo užsiėmimai derinami su žaidimų terapija, šeimos terapija. Labai svarbus vaidmuo tenka darbui su tėvais – mokoma juos pačius kalbėti lėčiau, nekontroliuoti ir nekomentuoti vaikų kalbos, nefiksuoti kalbos nesklandumų, priimti vaiką tokį, koks jis yra.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams be individualių užsiėmimų taikoma ir grupinė žaidimų terapija. Šio amžiaus vaikai jau gali emociškai reaguoti į savo problemą. Todėl reikia su jais kalbėtis atvirai, be perdėto susirūpinimo ir nerimo. Juk vaikas dažnai suvokia savo problemą pagal tėvų reakcijas ir jų intensyvumą.
Paaugliams ir jaunuoliams siūlomi individualūs bei grupiniai užsiėmimai bei naujausios savarankiškai naudojamos pagalbos formos ( kompiuterinės mikčiojimo šalinimo programos, saviterapija ).
Logopedė metodininkė
Banga Žalienė
Mikčiojimas – tai normalaus kalbos sklandumo ir ritmiškumo sutrikimas. Kartu tai sudėtinga psichologinė kalbėjimo ir bendravimo problema. Mat, kalbėjimas – bendravimo pagrindas ir priemonė.
Manoma, kad pasaulyje yra apie 1-2 proc. mikčiojančių suaugusių žmonių, o vaikų tarpe mikčiojimas paplitęs dar dažniau. Beje, berniukai užsikerta 4 kartus dažniau nei mergaitės.
Nepaisant daugelio mokslinių tyrimų, mikčiojimo mechanizmas nėra iki galo aiškus. Šiuo metu vyrauja teorijos, siejančios mikčiojimo atsiradimą su neurofiziologinių procesų sutrikimu. Svarbus paveldėjimo faktorius, taip pat ilgalaikės įtampos ar stresai, staigios psichinės traumos, biocheminių procesų smegenyse pakitimai.
Dažniausiai vaikai pradeda mikčioti apie 2-4 gyvenimo metus. Šis periodas – tai intensyvus nervų sistemos ir rišliosios kalbos vystymosi laikotarpis. Absoliučiai daugumai vaikų šis sutrikimas yra laikinas ir natūraliai išnykstantis. Tačiau tam tikrai daliai vaikų jis, deja, tampa nuolatinis arba kartojasi periodiškai ( „banguota“ eiga).
Švelniai mikčiojantis vaikas garsus pakartoja daugiau nei 2 kartus, stebimi ir garsų pratęsimai, raumenų aplink burną įtampa. Gali keistis balso aukštumas, trūkčioti kvėpavimas.
Sunkiau mikčiojantis vaikas kenčia nuo ilgesnių nei 1 s garsų pratęsimų, užsikirtimai užima daugiau nei 10 procentų viso kalbėjimo apimties. Dažnai atsiranda lydimųjų judesių – trepsėjimas koja, veido, akių tikai. Tokie vaikai turi ir vidinės įtampos požymių – jie jaudinasi, rausta, prakaituoja, ima šnabždėti, dengtis burnytę rankomis ir pan.
Pagalba tokiems vaikams parenkama pagal amžių.
Ikimokyklinio amžiaus vaikams – individualūs logopedo užsiėmimai derinami su žaidimų terapija, šeimos terapija. Labai svarbus vaidmuo tenka darbui su tėvais – mokoma juos pačius kalbėti lėčiau, nekontroliuoti ir nekomentuoti vaikų kalbos, nefiksuoti kalbos nesklandumų, priimti vaiką tokį, koks jis yra.
Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams be individualių užsiėmimų taikoma ir grupinė žaidimų terapija. Šio amžiaus vaikai jau gali emociškai reaguoti į savo problemą. Todėl reikia su jais kalbėtis atvirai, be perdėto susirūpinimo ir nerimo. Juk vaikas dažnai suvokia savo problemą pagal tėvų reakcijas ir jų intensyvumą.
Paaugliams ir jaunuoliams siūlomi individualūs bei grupiniai užsiėmimai bei naujausios savarankiškai naudojamos pagalbos formos ( kompiuterinės mikčiojimo šalinimo programos, saviterapija ).
Logopedė metodininkė
Banga Žalienė
